Jaunių
rinktinių pasirodymai atrankose į Europos čempionatą sukėlė nemažai kalbų.
U-19 komandos treneris Svajūnas Česnulis išsamiai ir plačiai apibendrino savo
vadovaujamos rinktinės pasirodymą išsakydamas esamus faktus, nuomones bei atsakydamas į kritiką.
Svajūnas Česnulis greta rinktinės personalo |
„Su
vaikinais susirinkę į pirmąją treniruočių stovyklą išsikėlėme tikslą, kad
turime patekti į kitą atrankos varžybų etapą. Deja, to padaryti nepavyko ir aš
prisiimu atsakomybę už komandos nesėkmes. Vis dėlto, noriu pasakyti, kad šioje
rinktinėje netrūko problemų. Aš ją perėmiau 2015 metų gruodį, prieš tai ji
beveik metus buvo pamiršta. Per praėjusius 10 mėnesių mes turėjome kelias
treniruočių stovyklas, dalyvavome Baltijos taurės varžybose, kontrolinėse
rungtynėse. Sąlygas pasirengimui futbolo federacija sudarė tikrai labai geras.
Už tai norėčiau padėkoti federacijos vadovams, taip pat rinktinės vadovams. Tačiau
reikia atkreipti dėmesį į kelis esminius aspektus. Visų pirma, skirtingai nei
17-mečių rinktinė, kurios branduolį sudaro V. Vaškūno treniruojami Nacionalinės
futbolo akademijos auklėtiniai, kartu praleidę bent dvejus metus, 19-mečių
komanda buvo sudaryta iš skirtingų klubų atstovų, dalis futbolininkų šiuo metu
jau žaidžia užsienyje. Prieš pat atrankos varžybas paaiškėjo, kad dėl traumų
mums negalės padėti „Žalgirio“ dublerių komandos atstovas Lukas Vaičiūnas,
Italijoje žaidžiantis Edgaras Dubickas, Simonas Jurgilas iš „Trakų“ bei dar
keli futbolininkai. Pirmose rungtynėse sunkią traumą patyrė pagrindinis
komandos gynėjas P. Širvys. Be to, užsienio klubuose žaidžiantys vaikinai prie
rinktinės prisijungė tik prieš pirmas atrankos etapo rungtynes. Komandos
lyderiai buvo pervargę, L. Mėgelaitis Italijoje savo klube rungtyniavo spalio 1
dieną visas 90 minučių ir į Lietuvą grįžo jau spalio 2 dieną. T. Krapikas prie
komandos prisijungė spalio 3 dieną, į treniruotę atvyko tiesiai iš oro uosto.
Mūsų atakų lyderiai J. Momkus ir E. Stočkūnas į rinktinę atvyko rugsėjo 29
dieną, prieš tai jie savo klube per 10 dienų sužaidė 4 varžybas po 90 minučių,
tai natūralu, kad žaidėjai buvo ryškiame nuovargio fone. To pasekoje mūsų
komandos lyderiai paprasčiausiai negalėjo pademonstruoti visų savo galimybių“, -
paaiškino S. Česnulis.
U-19 |
Po
kelių metų dabartiniai 19-mečių rinktinės nariai turėtų sudaryti Lietuvos
jaunimo (iki 21 metų) rinktinės branduolį.
„Manau,
kad mes pernelyg sureikšminame jaunesnio amžiaus grupių rinktinių rezultatų
svarbą. Be abejo, visi norime laimėti, tačiau pagrindinis mūsų uždavinys –
paruošti žaidėjus nacionalinei rinktinei. Pradžioje jie turi patekti į U-21
jaunimo rinktinę, o tada - į nacionalinę. Šiame atrankos cikle du 19-mečiai –
Eligijus Jankauskas iš Marijampolės „Sūduvos“ ir Julius Momkus iš „Žalgirio“ B
komandos jau buvo kviečiami į U-21 rinktinę. Neabejoju, kad ateityje joje žais
ir mūsų „legionieriai“ – Ispanijoje rungtyniaujantys Deividas Šešplaukis ir
Rokas Lekiatas, „italai“ - Titas Krapikas, Edgaras Dubickas bei Linas
Mėgelaitis, Olandijoje žaidžiantis Martynas Medelinskas ir kiti. Iš mūsų rinktinės
net 9 vaikinai žaidžia užsienyje. Jei jie stabiliai rungtyniaus savo komandose
ir sunkiai dirbs treniruotėse, tai po kelių metų jie atstovaus U-21 jaunimo
rinktinę“, - pranašavo rinktinės treneris.
S.
Česnulis taip pat nepabijojo argumentuotai atsakyti į bendros profesijos
atstovų kritiką:
„Pilnai
sutinku su U-21 rinktinės trenerio A. Vingilio išsakyta kritika, tačiau su
trenerio V. Liubšio kritika - tikrai ne. Jei vėl reikėtų rinktis žaidėjus iš
naujo mes, trenerių štabas, pasirinktume tuos pačius žaidėjus. Po šešių mėnesių
gal patektų į komandą ir kiti keli vaikinai, bet šiame etape išrinkti futbolininkai
buvo stipriausi.
Norėčiau
šiek tiek paaiškinti sprendimus dėl pasirinktų žaidėjų.
Septyni
iš jų buvo 1999 metų gimimo, ir ne veltui. Iš jų 3 rungtyniauja užsienyje. Tai
vartininkai T. Krapikas ir O. Šiaulys bei Olandijoje „Feyenoord“ klube daug ir
gan sėkmingai rungtyniaujantis D. Kubilinskas. Dėl likusių keturių, norėčiau
trenerio paklausti. ar Panevėžio U-19 komanda turi geresnių žaidėjų į
konkrečias pozicijas negu puolėjas D. Sūnelaitis ar D. Vitkus? Ar kraštinį
gynėją turi geresnį nei Matas Voronko? Manau, kad ne. Stebėjau ne vienerias Panevėžio
U-19 rungtynes. Čempionais Panevėžio komanda tapo lygoje kurioje rungtyniavo
1997/98 metų gimimo vaikinai. Panevėžio komandoje pirmu smuiku griežė komandos
lyderiai J. Skinderis, M. Vasiliauskas ir kiti 1997 gimimo sporto gimnazijos
vaikinai. Labai įdomu, jei Vilniaus „Žalgirio B“ vaikinai (J. Lasickas, L. Valvonis,
E. Marazas, J. Momkus, E. Stočkūnas, L.Vaičiūnas ir kiti) būtų rungtyniavę Elitinėje
jaunių lygoje, o ne LFF Pirmoje lygoje, ar būtų Panevėžio komanda tapusi čempionais?
Jei tiksliai atsimenu, kai Žalgirio komanda žaidė šia sudėtimi Elitinės lygos
rungtynes Panevėžyje, jie labai lengvai laimėjo rezultatu 4:0. Todėl iš
Elitinės jaunių lygos čempionų žaidėjų U-19 rinktinėje ir nebuvo.
Komandoje
kovo mėnesį prieš dvi draugiškas rungtynes su estais į rinktinę buvo iškviesti
keturi panevėžiečiai. T. Rakašius vyko su komanda į Estiją, Svajūnas Čyžas
išvakarėse treneriui pasakė, kad sunkiai serga vienas jo artimųjų ir išvyko iš
rinktinės, Vaidas Kavaliauskas tą patį vakarą pranešė, kad skauda kirkšnį.
Komandos daktarui apžiūrėjus žaidėją buvo nuspręsta leisti jam vykti namo.
Tačiau įsivaizduokite kokia buvo mano nuostaba, kai jau po dviejų dienų abu šie
žaidėjai rungtyniavo FK Panevėžio gretose Pirmoje lygoje. Į paskutinę stovyklą
Palangoje mes norėjome kviesti ir V. Kavaliauską ir P. Obolevičių, tačiau pats
treneris V. Liubšys pranešė, kad abu serga. Tačiau vėl po 4 dienų jie abu žaidė
Pirmos lygos rungtynes su Palangos komanda.
Kas
liečia Svajūną Čyžą, jis rungtyniauja šiuo metu krašto saugo pozicijoje ir mūsų
trenerių štabo įsitikinimu jis tikrai nėra geresnis už E. Jankauską, D.
Šešplaukį, E. Stočkūną ar D. Vitkų.
Kalbant
apie NFA komandos užimtą trečią vietą Elitinėje jaunių lygoje - tarp žaidėjų kurie
yra dviem metais vyresni - tai tikrai geras rezultatas.
Matas Voronko žaidybiniame momente |
Aš,
kaip rinktinės treneris, daug bendravau su kolegomis kurie delegavo daugiausiai
savo auklėtinių į rinktinę: R. Vestartu,
V. Liubšiu, Ž. Grudzinsku, A. Skerla, R.Garastu. L.Bičkausku, D. Bučma. Prieš
kiekvieną stovyklą skambindavau treneriams, kalbėdavau apie žaidėjų formą, kaip
jie šiuo metu atrodo, gal kuris žaidėjas padarė didelę pažangą, taip pat kokios
problemos - ar kas traumuotas, ar kažką skauda. Po kiekvienų rungtynių žaidėjų
klubams ir treneriams išsiųsdavome individualias rungtynių ataskaitas.
.
Už
blogus rezultatus aš pilnai prisiimu atsakomybę - laimi komanda, pralaimi
treneris. Klaidų daro visi, tame tarpe ir aš nesu išskirtinis. Tačiau aš labai
norėčiau, kad mes, visi mažos valstybės futbolo treneriai, nustotume džiaugtis
kito trenerio nesėkmėmis, ar pavydėti kitiems pergalių, Lietuvos rinktinė turi
būti visų trenerių reikalas, mes turime padėti vieni kitiems, o ne apkalbėti
kažkur per žiniasklaidą, nežinant situacijos iš vidaus. Man tai atrodo negražu.
Dar
kartą, kaip pavyzdį galime žvilgtelti į kaimynų
rezultatus: deja, mūsų situacija panaši: estai ir latviai grupėse užėmė
paskutines vietas. Estai praleido 14 įvarčių ir nei vieno neįmušė. Tik vieni suomiai
pateko į sekantį etapą. Rusija iškovojo grupėje tik trečią vietą.
Todėl
pabaigai norėčiau visų futbolo treneriu paprašyti SIEKTI GERO REZULTATO VISIEMS
KARTU. Ne apkalbomis, ne pykčiu ar pavydu, o pagalba vienas kitam - kaip
treneris treneriui. Ačiū.“
Dėkojame už bendradarbiavimą!
- LVJFA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą