2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Interviu su S.Peterburgo „Zenito“ prezidentu Aleksandru Diukovu

Interviu su S.Peterburgo „Zenito“ prezidentu Aleksandru Diukovu, Sport Ekspress, 2016 02 15

Apie vaikų ir jaunių futbolo vystymą kalbama jau daug metų, tačiau mažai kas keičiama. Kaip Zenite sprendžiama ši problema?
Klubo struktūroje yra akademija ir 15 akademijos filialų skirtinguose miesto ir srities rajonuose. Tai 22 aikštės (6 akademijoje plius 16 filialuose) ir 100 trenerių. Akademijoje ir filialuose vienu metu užsiiminėja 1500 vaikų nuo 6 iki 17 metų amžiaus. Mes padedame ir kitoms mokykloms. Jeigu pridėti jų auklėtinius, bus jau apie 2000 jaunuolių.
Daug darome siekdami pakelti trenerių kvalifikaciją – nuo specialios programos su universitetu, kurios metu jie įgyja pagrindinius darbo su vaikais ir pedagogikos įgūžius, iki stažuočių geriausiose Europos akademijose.
Mūsų piramidės struktūros viršūnėje Zenit-2 komanda, kurioje žaidėjai įgyja žaidybinę praktiką. Taip pat aktyviai naudojame tokį meistriškumo didinimo instrumentą kaip jaunų žaidėjų nuomą kitose komandose pasiliekant galimybę vėliau išpirkti atgal jų kontraktus.

Žaidėjai neįsilieja į pagrindą, kame problema?
Kol kas mūsų parengimo sistema nėra tokia efektyvi. Iš vienos pusės, objektyviai reikia šiek tiek daugiau laiko. Mes sukūrėme savo akademiją 2009m. “Smiena” futbolo mokyklos pagrindu. Iki tol klube nebuvo savo futbolo mokyklos. „Lokomotyvas“, „Dinamo“, „Spartakas“ sukūrė savo rezervo parengimo sistemas kur kas anksčiau. Iš kitos pusės, nėra ką slėpti, yra ir trukdžiai bei problemos klubo darbe, kurie absoliučiai subjektyvūs. Tačiau mes tai šaliname.
Ir kas dar svarbu. Svarbu tai, kad mūsų akademijos komandos ir Zenitas-2 komanda būtų vieningos sistemos dalis. Jokia akademija, nesvarbu kokios būtų sukurtos ten sąlygos, viena nesugebės išugdyti aukštos klasės žaidėjų. O mūsų vaikų ir jaunių futbolas ir rezervo rengimo sistema reikalauja rimto perdarymo.

Rusijoje nėra vieningos rezervo parengimo sistemos

Atrodo vaikų futbolui ir futbolo mokykloms išleidžiame nemažai pinigų kaip sakė V. Mutko prezidentinėje taryboje yra virš 1,5 tūkstančio…
Taip, investuoja į futbolą, tame tarpe ir jaunimo, pas mus daugelis: RFS, regioninės federacijos, komitetai, regionų sporto ir švietimo ministerijos. Yra ir privatūs investuotojai. Klubai, įmonės. Tai gerai, tačiau nėra vieningos rezervo parengimo sistemos, nėra koordinacijos, yra resursų ir jėgų išsklaidymas. Jeigu objektyviai įvertinti tų 2500 mokyklų (apie kuriuos kalbėjo Vitalijus Mutko, pagal RFS duomenis, RF 2013 buvo 2488 futbolo mokyklų ir futbolo skyrių) galimybes, tai akivaizdu, kad pas daugelį iš jų nėra sąlygų Premier lygos lygio komandų ir rinktinės žaidėjų ugdymui.
Futbolo mokyklų ir akademijų, kuriose yra šiuolaikiška materialinė-techninė bazė, kvalifikuotas trenerių personalas ir galimybės užtikrinti reikalingą varžybų lygmenį, ne taip ir daug: 10-12, daugiausiai 15. Tai žinomi Maskvos klubai, plius Rubinas, Krasnodaras, Zenitas, Strogino, Čertanovo, Konopliovo akademija. Neblogi rezultatai FM Zenit Peterburge, su kuria bendradarbiaujame. Dar yra pora kitų mokyklų, kur sąlygos priimtinos. Pažiūrėkite, kas pagrinde parengęs žaidėjus mūsų jaunimo rinktinėms? Būtent išvardintos mokyklos ir akademijos.

Šaliai su 120 mln. gyventojų 15 mokyklų iš tiesų nėra daug.
Jeigu pažiūrėtume į vaikų skaičių, kurie treniruojasi tokiose vedančiose mokyklose, tai būtų kokie trys tūkstančiai, na gal kažkiek daugiau. Tai bendras skaičius žaidėjų nuo 6 iki 17-18 metų. Ne per daugiausiai. Galima būtų sakyti išvis nieko palyginus su ta pačia Vokietija, kur 366 regioniniai baziniai parengimo centrai ir 53 profesionalūs centrai sukurti prie profesionalių klubų. Šie centrai turi tokias pat materialines-technines sąlygas kaip kad mano išvardintos mūsų vedančios mokyklos ir akademijos. Priedo, Vokietijos teritorija gerokai mažesnė, kas leidžia užtikrinti šiems centrų ir akademijų auklėtiniams reguliarią ir intensyvią varžybinę praktiką reikiamame lygyje. Būtina paminėti visai kitą Vokietijos vaikų ir jaunių ugdymo sistemos skirtingų grandžių koordinacijos ir bendradarbiavimo lygį. Tai leidžia palaikyti visų mokyklų vienodai aukštą lygį, patempti atsiliekančias, nuosekliai kelti kartelę ir nepamesti talentingų vaikų perduodant juos į kitą lygį jiems augant.
Mokyklos koncentruojasi į darbą su vaikais, baziniai regioniniai centrai – kitas lygis, koncentruojasi į darbą su 11-14 metų vaikais, ir kiek aukščiau, profesionalūs centrai-klubų akademijos, kurių pagrindinė užduotis – maksimalus 15-18 metų žaidėjų vystymas. Iš esmės, tai piramidė, kurios visi elementai standartizuoti gerąją prasme ir tvirtai surišti vienas su kitu.
Todėl neturėtų stebinti, kad Vokietijos parengimo sistema dirba efektyviau. Didesnis skaičius vaikų, kurie gauna reikalingas pasiruošimo sąlygas – didesnis skaičius parengtų kvalifikuotų žaidėjų.

Vadinasi, Vokietijoje yra vaikų ir jaunių futbolo piramidė, o pas mus nėra?
Pas mus taip pat yra. Problema ta, kad mūsų piramidės elementai nežino, kad jie yra piramidės dalis. Jie atskirti, kiekvienas sau, bendradarbiavimas greičiau atsitiktinio, nei sisteminio pobūdžio. Kita vertus, kaip ir sakiau, antrojo lygio mokyklų ir akademijų su tinkama infrastruktūra ir galimybėmis vystyti 11-18 metų žaidėjus, labai mažai. Žinoma, ne visos iš 2500 mokyklų, kurios atlieka pradinę 6-7 metų vaikų peržiūrą ir selekciją, duodami jiems futbolo pradmenis, turi reikalingą materialinę-techninę bazę ir reikalingą trenerių personalą. Ir čia yra kur padirbėti. Tačiau vienareikšmiškai – mokyklų, kurios gebėtų atlikti antrinę 10-11 m. žaidėjų selekciją ir atrinkti pačius gabiausius vaikus, o toliau maksimaliai atverti ir realizuoti jų potencialą turėtų būti žymiai daugiau. Jeigu, žinoma, mes norime sportinio rezervo parengimą pakelti į kitą lygmenį, o ne tiesiog spręsti socialinius uždavinius – auginti sveikus piliečius, futbolininkus – mėgėjus.
Regioniniai centrai, sukurti vaikų ir jaunių sporto mokyklų pagrindu, galėtų tapti šios piramidės antros pakopos ugdymo įstaigomis. Be gabiausių vaikų atrankos ir vystymo vienas iš jų uždavinių turėtų būti pirmosios pakopos įstaigų veiklos koordinacija ir metodinės pagalbos teikimas.
Trečias lygis – klubų akademijos ir keletas regioninių centrų, praėjusių papildomą sertifikavimą ir turinčių aukštesnį materialinį-techninį, žmogiškųjų resursų lygį. Tokių turėtų būti ne mažiau 30 ties. Šiame selekcijos lygyje turėtų būti dirbama su 15-18 metų paaugliais.
Ir piramidės viršūnėje – jaunimo rinktinių parengimo centras.

Valstybė skiria futbolui rimtus pinigus

Pagal jus, nuo ko reikėtų pradėti einant tokios piramidės link?
Nustatyti standartus, kuriuos turi įgyvendinti kiekviena įstaiga atitinkamame lygyje. Atlikti reviziją, visų egzistuojančių sporto mokyklų ir akademijų licencijavimą. Nustatyti kiekvienos įstaigos rolę, parengti kiekvienai įstaigai kelio gaires ir programas, kurios leistų pasiekti reikalingą lygį, nes suprantama, daugelis mokyklų ir centrų neatitiks nustatytų standartų.
Renkant mokyklas ir sprendžiant dėl jų rolės labai svarbu naudotis klasterių sudarymo principu. Vokietijoje ir Olandijoje tu sėdi į autobusą ir už 20-30 minučių jau žaidi prieš komandą, kuri tau duoda tinkamą pasipriešinimą. Pas mus, be Maskvos regiono, tokios galimybės praktiškai nėra. Net Peterburge, mokyklų, kurios galėtų sudaryti konkurenciją mūsų akademijai, labai mažai. Apie kitus regionus net nekalbu. Galima Tolimuosiuose rytuose sukurti puikiausią akademiją, tačiau ar ten futbolu užsiiminėjantys vaikinai gaus reikalingos atitinkamo lygio žaidybinės patirties? Akademijas ir regioninius centrus reikia kurti klasterių principu, kad jų auklėtiniai viso sezono metu gautų tinkamo lygio varžybas.
Ypatingo dėmesio reikalauja trenerių parengimo klausimas. Tai mūsų Achilo kulnas. Deja, egzistuojanti šių specialistų parengimo kokybė nėra aukšta. Iš esmės, kiekvienas norintis tapti vaikų treneriu išleidžia pinigus ir po kurio laiko gauna galimybę? Tarpregioninių centrų trenerių rengimo ir licencijavimo lygis nėra aukštas, nekalbant jau apie pedagoginių žinių, vaikų psichologijos, reikalingų dirbant su vaikais, nebuvimą.

Tačiau kur gauti lėšų reikiamų piramidei ir jos lygiams vystyti?
Suprantama, kad kiek bedirbtum su sponsoriais, Rusijos futbolo sąjungos resursų tam nepakaks. Ir šiame kontekste ypatingai svarbus bendras pastangų koordinavimas tam, kad efektyviai perskirstyti visas šiuo metu vaikų ir jaunimo futbolui skiriamas lėšas. Iš esmės, lėšų skiriama nemažai.

Per kokį laiką realu pastatyti tą piramidę apie kurią kalbate?
Standartų parengimas, sertifikavimas, gairių kiekvienai ugdymo įstaigai sudarymas užims 1,5-2 metus.
Atsirinktų futbolo mokyklų privedimas iki nustatytų standartų, trenerių rengimo ir licencijavimo centrų darbo kokybės pakėlimas, visko suderinimas ir nušlifavimas, žinoma, užims daugiau laiko.

Tai, ką papasakojote - visa programa. Ar nėra noro pristatyti jos kolegoms RFS Vykdomajame komitete?
Tai, ką aš papasakojau, yra tiesiog koncepcija. Kad ji taptų programa – būtina papildoma analizė, standartų nustatymas, biudžetas ir pakankamas finansinių šaltinių skaičius. Tikiuosi, kad metų pradžioje sportinio rezervo parengimo ir vaikų ir jaunių ugdymo sistemos vystymo klausimas bus pakeltas Vykdomajame ir bus duoti atitinkami nurodymai.

RFS buvo sukurtas vaikų ir jaunių futbolo vystymo komitetas. Ar kontaktuojate su I. Lebedevu, kuris tuo užsiima?
Yra susitarimas dėl susitikimo.

Kas turi būti atsakingas už tokios programos parengimą ir įgyvendinimą visuose lygiuose? Tai gana brangu…
Už programos parengimą, žinoma, turi būti atsakinga RFS. Tačiau kas svarbu. Kadangi vaikų futbolui ir sporto mokyklų išlaikymui žymias sumas skiria regionai (per sporto komitetus ir švietimo komitetus), logiška būtų išnaudoti ir šias finansines lėšas programos įgyvendinimui.
Todėl akivaizdu, kad ši RFS parengta ir patvirtinta programa ar strategija, gavusi pritarimą vyriausybiniame lygyje, prisidės prie to, kad regionai ir savivaldybės pradės leisti lėšas futbolui ne tik pagal savo norą ir supratimą, tačiau bandys veikti sinchronizuotai, bendros strategijos rėmuose.

T.y., RFS paveiks klubus, o Vyriausybė regionus?
Tai turi būti valstybinė programa. Šiuo metu valstybė leidžia rimtus pinigus Pasaulio čempionato pasirengimui.  Todėl Vyriausybė turi būti suinteresuota, kad toks didžiulis renginys būtų ne vienadienis, o suteiktų impulsą futbolo vystymui Rusijoje.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą